KODĖL „GRIŪVA“ OLANDŲ KEPURĖS SKARDIS?
Olandų Kepurė – skardis, kuriame ledyno sustumtoje uolienoje-morenoje, atsiveria Žemės istorija. Esant pavasariniams orams, praktika rodo, kad vėl bus užduodamas tas pats klausimas, kuris užduodamas kasmet nuo pat pirmų Pajūrio parko administracijos veiklos metų (1997 m.): „kodėl griūva Olandų Kepurė?“.
Dauguma žiniasklaidos priemonių rašė, rodė, transliavo apie šią populiarią vietovę minimum 10 kartų ir vis tiek atėjus pavasariui iškyla tas pats klausimas – kodėl yra skardis? Visgi jei tas pats klausimas kyla periodiškai, gal užauga ir nauja karta negirdėjusių. Tad kodėl „griūva“ Olandų Kepurės skardis?
Skardžiai negriūva. Priešingai, erozijos procesas juos „pagimdo“. Jie atsiranda ir egzistuoja dėl erozijos. Erozijai sustojus, skardis nuožulnėja, apauga augmenija ir „išnyksta“. Erozija yra jo egzistavimo sąlyga.
Ne jūra ardo skardį. Skardyje yra gausu požeminio vandens gyslų, kapiliarų. Vanduo keliauja, kyla uolienos plyšiais dėka kapiliarinių reiškinių, atsiveria skardyje ir nutįsta varvekliais, dažnai dėl nešamų molio dalelių (gelsvos spalvos). Ardos procesas pavasarį intensyvėja todėl, kad vanduo yra unikali medžiaga ir šaldamas ne traukiasi, o dėl kristalizacijos (pereidamas į kietą agregatinę būseną) plečiasi su milžiniška jėga, atskeldamas morenos gabalus.
Kuo daugiau kartų vanduo virsta ledu (t.y. tirpsta, šąla), tuo daugiau kartų atskelia uolienos gabalus. Taip pat požeminiai vandenys išplauna morenos daleles ir nuolatos pamažu ardo skardį. Mokslininkai tokius procesus vadina sufoziniais.
Paklausite, o jūra nejaugi neardo? Taigi kasmet per audras matome bangas talžančias skardį. Taip, kažkiek ardo, bet kaip matome, apačioje išgraužos nėra gilesnės negu viršuje. Tiesiog jūros poveikis gerokai silpnesnis už šąlančio vandens ardomąją galią. Jūra tik susišluoja atskilusias nuobiras, išskalauja, išrūšiuoja ir pamaitina Palangos paplūdimius.
Kad būtų paprasčiau suvokti vandenyje slypinčią galią, prisiminkite, kas atsitinka pilną vandens butelį, tvirtai užsuktą kamščiu, įdėjus į šaldiklį.
Nekalti šaltinėliai varvantys iš skardžio, pasirodo, yra galingesni už didžiausio štormo metu kylančias bangas. Kodėl? Ogi todėl, kad Olandų Kepurės kalnui (kolns sakydavo senieji gyventojai) bangos yra išorinis priešas, o gruntiniai vandenys – vidinis. Sakytume tokia „penktoji kolona“ tebeserganti senų laikų nostalgija, kuomet čia dar nebuvo jokio kolno ir tyvuliavo jūra, svajojanti pasukti laiką atgal ir sugrąžinti ištrūkusią sausumą į vandenis.
Jokie ledynai ir jų keičianti jėga šaltinių nuo nostalgijos buvusiai jūrų imperijai neišgydė ir neišgydys. Norint sustabdyti skardžio eroziją, tėra viena išeitis, gruntinius vandenis nudrenuoti. Tačiau tai pareikalautų daug lėšų, sukeltų bereikalingų konfliktų, o jų ardomoji veikla vis tik mažareikšmė. 50 cm per metus yrančio skardžio reiškia visus 600 metų slinkimo iki kelio Klaipėda - Karklė - Dargužiai. Reikia suprasti, kad nelikus erozijos, neliktų ir skardžio ir viena lankomiausių Lietuvos vietų prarastų dalį savo patrauklumo.
Straipsnį parengė Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos Biologinė įvairovės apsaugos skyriaus vyr. specialistas-ekologas Erlandas Paplauskis.