Nemuno deltos regioninis parkas

nemuno_d.jpg

fbpng.png

Atvykę į pamario kraštą, išvysime unikalią Nemuno deltą su pagrindinėmis atšakomis – Atmata ir Skirvyte – bei jų apsupta Rusnės sala. 
Išskirtiniausias šio Nemuno deltos regioninio parko reiškinys - pavasariniai potvyniai, kurie užlieja kelių dešimčių tūkstančių hektarų plotą. Gamtos stichijos šėlsmas lėmė savitą gyvenseną ir žmonių įpročius.

Kraštovaizdis. Nemuno deltos regioninis parkas tai teritorija, kurioje Nemunas išsišakoja į daugelį atšakų (Atmatą, Pakalnę, Skatulę, Skirvytę, Vytinęs, Vorusnę ir kt.) ir suformuoja tankų hidrografinį tinklą. Didžiojoje parko dalyje lygų, vandens srautų suformuotą kraštovaizdį papildo žmogaus sukurta polderių sistema su pylimais ir tankiai teritoriją išraižiusiais melioracijos kanalais. Keliaujant Nemunu pro akis tikrai nepraslys unikalios pavaginės kopos Galzdonų-Ragininkų apylinkėse, o Kuršių marių pakrantėje iškilęs Ventės rago moreninis kalvagūbris su netoliese esančia iškilia Aukštumalos aukštapelke, pasidabinusia ežerokšniais ar vieninteliu Lietuvoje lagūninės kilmės ežeru - Krokų lanka.

Negyvoji gamta. Nemuno deltos regioninis parkas pasižymi kaip bene tankiausią hidrografinį tinklą turinti teritorija. Dideliu srautu tekančio vandens suformuotas natūralias upių vagas, upių senvages ar senvaginius ežerus (dar vadinamus žiogiais) papildo žmogaus suformuotas gausus melioracinių griovių tinklas. Vien suteiktas RAMSAR teritorijos statusas pabrėžia parko, kaip turinčio daugybę pelkinių kompleksų, išskirtinumą. Čia nuo seno susiformavo deltinės kilmės aukštapelkės ir žemapelkės – Aukštumalos, Rupkalvių, Medžioklės, Berštų, Leitgirių pelkės, o Galzdonų – Ragininikų apylinkėse plyti unikalios Lietuvoje pavaginės (fliuvialinės) kopos. Netoli Dumblės ežero (Rusnės saloje) nustatyta ir pats žemiausias Lietuvos paviršiaus taškas (0,27 m žemiau jūros lygio).

Gyvoji gamta. Nemuno delta žinoma kaip „paukščių rojus“. Čia aptikta daugiau kaip 300 paukščių rūšių, o peri 180 paukščių rūšių, iš kurių net 58 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, o 54 rūšys yra įtrauktos į Europos Sąjungos šalyse labiausiai saugomų paukščių sąrašą. Galime didžiuotis, kad parko teritorijoje gausiai peri globaliai nykstančios paukščių rūšys: jūriniai ereliai, griežlės, stulgiai, o parko pievose įsikūrusi meldinės nendrinukės populiacija yra pati gausiausia Lietuvoje ir viena stabiliausių visame pasaulyje.
Neišdildomą įspūdį bet kuriam paliks ir masinės paukščių migracijos. Rudeninių ir pavasarinių migracijų metu potvynių vandens užliejamose pievose nutūpia pailsėti ir pasimaitinti tūkstančiai žąsų, vieversių, varnėnų, ančių, įvairių tilvikinių ir kt. paukščių. Lietuvoje tik Nemuno deltos regioniniame parke aptinkamos tokios europinės svarbos buveinės kaip Lagūnos (1150) ir Upių žiotys (1130), unikali ir didelė iškiliųjų aukštapelkių, būdingų vakarinei Lietuvos daliai, įvairovė, o ant pavaginių kopų plyti Nesusivėrusių žemyninių smiltpievių (2330) buveinės.
Parko teritorijoje Žalgirių miške auga vienintelis parko gamtos paminklas šimtametis H. Zudermano ąžuolas.

Kultūros paveldas. Tipiškas Mažosios Lietuvos kultūros paveldo atspindys yra Rusnės gyvenvietė. Tai vienintelis Lietuvos miestelis, įsikūręs saloje – Nemuno deltoje, tarp Atmatos ir Skirvytės upių. Istorinė Rusnės miestelio dalis su evangelikų liuteronų bažnyčia, senojo tilto liekanomis, nuo seno saugoma valstybės. Rusnės miestelio pakraštyje, šalia Skirvytėlės kaimo kapinių stovi pamario gyventojų gyvenseną atspindinti K. Banio etnografinė sodyba – muziejus. Palei Minijos upę išsidėstęs visoje Lietuvoje garsus Minijos (Mingės) gatvinio upinio tipo kaimas, dar vadinamas lietuviškąja Venecija. Čia Minijos upė laikoma pagrindine kaimo gatve.
Būnant Nemuno deltos regioniniame parke tiesiog privalu aplankyti Ventės ragą, su pačiame kyšulio smaigalyje esančiu kompleksu: dar XIX a. viduryje ir iki šiol tebeveikiantį mūrinį švyturį ir šalia esančią prof. T. Ivanausko 1929 m. įsteigtą paukščių žiedavimo stotį. Nemuno deltos regioniniame parke yra ir kiti ne mažesnę vertę turintys objektai: Uostadvario švyturys su prižiūrėtojo namu ir pirmąja Lietuvoje vandens kėlimo stotimi; viena seniausių Pamario krašto gyvenviečių - Vorusnės kaimas; Senoji Šilininkų muitinė bei daugybė unikalių kapinaičių.

Išskirtiniai reiškiniai, saviti renginiai, gyvos tradicijos. Nemuno deltos regioninis parkas išsiskiria tuo, kad kiekvienu metų laiku jis kitoks. Pavasarį, o kartais ir žiemą bei rudenį, didžioji parko dalis yra apsemta potvynio vandens, pavasarį ir vasarą parkas pasidabinęs žaliu rūbu, skambantis nenuilstančiais giesmininkų balsais. Baigiantis vasarai Rusnės saloje vyksta Laivininkų šventė, kurios metu pristatoma tradicinė gyvensena ir amatai, pavasarį, kai žvejai jau nebegali žvejoti ant ledo ir dar negali išplaukti laivai - organizuojama „Šaktarpio“ šventė.

Išskirtinės pažinimo, lankymo galimybės. Nemuno deltos regioninį parką, kaip niekur kitur Lietuvoje, galima pažinti plaukiant laivu ar kitomis plaukiojimo priemonėmis. Išplaukę iš bet kurio pamaryje esančio uosto, jūs galite pasigrožėti parką tankiai išraižiusiomis upėmis ir jų pakrantėmis su nuostabia augalija ir gausybe įvairiausių paukščių, unikaliu lagūninės kilmės ežeru – Krokų lanka, Kuršių mariomis, pamatyti unikalų Minijos kaimą, atplaukti iki Rusnės miestelio ir išlipus į krantą susipažinti su Mažosios Lietuvos architektūros savitumais, aplankyti Uostatdvario švyturį ir greta jo esančią pirmąją Lietuvoje vandens kėlimo stotį.

Atnaujinimo data: 2024-08-10