MINIME PASAULINĘ PELKIŲ DIENĄ: SUSIPAŽINKITE SU DIDŽIAUSIOMIS MŪSŲ SAUGOMŲ TERITORIJŲ PELKĖMIS IR PELKYNAIS
Vasario 2 d. yra minima Pasaulinė pelkių diena. Šia proga siūlome iš arčiau susipažinti su svarbiausiomis Mažosios Lietuvos regiono ir kitų mūsų direkcijos administruojamų saugomų teritorijų pelkėmis ir pelkynais.
Dar 1971 m. vasario 2 d. Irano mieste Ramsare buvo pasirašyta Tarptautinės svarbos pelkių konvencija, skirta gamtos apsaugai ir vertingų pelkių ekosistemų išsaugojimui. Sutrumpintai ji vadinama Ramsaro konvencija.
Lietuva šią konvenciją ratifikavo 1993 metais. Į Ramsaro konvencijos sąrašus yra įtrauktos net septynios Lietuvos saugomos teritorijos: Čepkelių, Kamanų, Viešvilės gamtiniai rezervatai, Žuvinto biosferos rezervatas, Nemuno deltos regioninis parkas, Girutiškio pelkė ir Adutiškio - Svylos - Birvėtos šlapžemių kompleksas.
Dvi iš trijų šiame straipsnyje aprašomų šlapžemių esančių Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos administruojamose teritorijose pagal Ramsaro konvenciją yra pripažintos, kaip tarptautinės svarbos gamtiniai objektai.
Aukštumalos aukštapelkė Nemuno deltos regioniniame parke
2 km į šiaurės vakarus nuo Šilutės esančią Aukštumalos aukštapelkę galima drąsiai vadinti pasauline žvaigžde pelkių mokslinių tyrimų srityje. Dar 1898–1900 Aukštumalą visapusiškai ištyrė vokiečių botanikas Carlas Albertas Weberis ir išleido pirmą pasaulyje pelkėtyros knygą Aukštumalos aukštapelkės Nemuno deltoje augaliją ir vystymąsi lyginant su kitomis Žemės aukštapelkėmis. Biologinė, istorinė ir geologinė studija.
Tai buvo apskritai pirmasis tokio tipo ir apimties mokslinis darbas, kuriuo svariai rėmėsi ir dauguma ateityje pelkes tiriančių pasaulio mokslininkų.
Aukštumala pradėjo formuotis daugiau kaip prieš 9 tūkst. metų. Jos plotas sudaro net 3018 ha (vieną dalį pelkės užima telmologinis draustinis, kitą – eksploatuojamas durpių telkinys). Ryškiai išgaubtą aukštapelkės paviršių sudaro dvi 5–6 m santykinio aukščio stačiašlaitės plynės, daugiau nei 380 antrinės kilmės ežerokšnių (1–4 m gylio; susitelkusių daugiausia pietrytinėje dalyje). Pelkę supančioje nusausintų žemapelkių juostoje plyti derlingos polderių pievos.
19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje žmonėms aukštapelkės asocijuodavosi toli gražu ne su saugomomis teritorijomis ar gamtiniais paminklais. Dažniausiai jos buvo aktyviai sausinamos tam, kad būtų galima kasti durpes.
Durpių kasyba buvo (ir tam tikrose dalyse vis dar yra) vykdoma ir Aukštumalos aukštapelkėje. Aukštumalos pakraščius pradėta sausinti dar 19 a. pabaigoje. Čia durpių gavyba prasidėjo dar 1882, kai Šilutės pirklys Otto Hoffmannas Traksėdžiuose įkūrė bendrovę „Rytprūsių durpių kraiko fabrikas“.
Prieš I-ąjį pasaulinį karą durpių gavyba Aukštumaloje išaugo net iki 16 000 t per metus. Sovietmečiu buvo nusausinta ir eksploatuoti paruošta net 2/3 pelkės.
Visgi Lietuvai atgavus nepriklausomybę didesnis dėmesys buvo pradėtas kreipti ne vien į komercinę, bet ir į gamtinę Aukštumalos vertę. 1993 m. Aukštumala buvo įtraukta į Ramsaro konvencijos svarbių objektų sąrašą. 1995 m. Mažiau pažeistoje vakarinėje pelkės dalyje buvo įkurtas Aukštumalos telmologinis draustinis. Nuo 2004 m. Aukštumala tapo ir „Natura 2000“ Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklo dalimi.
Aukštumalos aukštapelkė šiandien yra itin svarbus gamtinis objektas, išsiskiriantis savo unikalia biologinę įvairove. Pelkėje auga reti, saugomų rūšių augalai (tyrulinė erika, šukelinis kiminas). 2021 m. čia buvo aptikta net 21 kiminų rūšis. Taip pat aukštapelkė yra svarbi retiems paukščiams (jų perėjimo teritorija bei migracijos taškas). Čia pastebimos tokios paukščių rūšys, kaip jūriniai ereliai, balinės pelėdos, dirviniai sėjikai, tetervinai, plėšriosios medšarkės, tikučiai ar didžiosios kuolingos.
Nuo 2013 m. įvairiose Aukštumalos dalyse pagal Europos Sąjungos projektus pradėti vykdyti įvairūs pelkių atkūrimo darbai, kuriuos inicijavo įvairiose nevyriausybinės organizacijos, Lietuvos gamtos fondas ir tuometinė Nemuno deltos regioninio parko direkcija.
Įstabiu Aukštumalos pelkės peizažu šiandien gali patogiai grožėtis visi gamtai neabejingi žmonės. Draustinio teritorijoje įrengtas medinis 1,2 km ilgio linijinis pažintinis takas su mediniu apžvalgos bokšteliu ir tako pabaigoje įrengta stebėjimo platforma.
Viešvilės gamtinis rezervatas ir jo teritorijoje esantis seniausias Lietuvos pelkynas
12 km į pietryčius nuo Tauragės, prie Tauragės–Viešvilės plento, galima rasti dar vieną į Ramsaro konvencijos tarptautinės svarbos šlapžemių sąrašą įtrauktą pelkyną.
Prieš maždaug 12 000 metų ledynams tirpstant ir traukiantis į vakarus ledynų patvenktas vanduo susirado kelius ištekėjimui iš prieledyninių marių. Giliausiose vietose seklus vanduo šioje teritorijoje užsiliko dar keliems šimtmečiams. Tokiu būdu dabartinėje Karšuvos girioje, Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato teritorijoje, iš likusių kelių šiek tiek izoliuotų ežerų pirmoji pradėjo formuotis Artosios aukštapelkė.
Kiek vėliau čia atsirado ir kitos pelkės – Lūšna, Markšinė, Gličio raistas – taip užbaigdamos čia buvusių ežerų gyvenimą. Maždaug prieš 7000-8000 metų susiformavusių pelkynų perteklinis vanduo sudarė prielaidas atsirasti Buveinių ežerui.
Nuo prieledyninių marių išlikę likučiai – Gličio ir Būgnelio ežerai – skaičiuoja jau 14 000 metų nuo tų laikų kai užslinkę ledynai giliausiose vietose sustabdė vandens ištekėjimą iki šių dienų.
Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato teritorijoje esantį tarptautinės svarbos pelkyną sudaro ne tik atviros įvairių tipų pelkės, bet ir pelkiniai miškai – juodalksnynai, gailiniai pušynai, mišrūs raistai.
Šiuose pelkynuose savo gamtinę nišą atranda tik čia gyvuoti prisitaikantys augalai, paukščiai ir kiti gyvūnai. Šiuose pelkynuose auga liekniniai beržai, beržas keružis, orchidiniai augalai, dvilapiai purvuoliai, pelkinės uolaskėlės. Taip pat nuolat peri įvairūs paukščiai: dirviniai sėjikai, baltnugariai, tripirščiai geniai, pilkosios meletos bei švygždos. Pelkynuose sau prieglobstį sugeba surasti net ir vilkų šeimynos.
Karšuvos girios pelkynas tikriausiai yra seniausiais pelkynas Lietuvos teritorijoje, kuris iki šių dienų yra nepaliestas žmogaus veiklos. Per Artosios aukštapelkę rezervato teritorijoje yra nutiestas ir 1,7 km žiedinis mokomasis takas, į kurį galima patekti tik su rezervato specialistų palyda.
Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas yra ne tik Ramsaro konvencijos, bet ir „Natura 2000“ tinklo svarbi teritorija.
Plynosios aukštapelkė Pagramančio regioniniame parke
Plynosios aukštapelkės kompleksą galima rasti Pagramančio regioninio parko pietvakarinėje dalyje, Balskų, Dabrupinės bei Žygaičių girininkijose. Kompleksas užima net 3,57 kv. km (o kartu su apypelkio miškais – daugiau nei 5 kv. km) plotą.
Plynosios aukštapelkės ekosistema išsiskiria itin plačia biologine įvairove ir kultūrų unikalumu.
Smarkiai išsigaubusią Plynosios aukštapelkę dengia 3-4 m. storio durpių klodas. Klodo sandara rodo, kad seklioje įlomėje iš pradžių būta raisto, kuris ilgainiui užleido vietą fuskuminei plynei. Tai patvirtina ir istoriniai kartografiniai rajono žemėlapiai. Senesniuose žemėlapiuose aukštaplynės vietoje pažymėtas raistas.
Plynosios aukštapelkės pakraščiuose tarpsta kimininių raistų bendrijos. Medžių aukšte vyrauja paprastoji pušis.
Žolynas gerai išsivystęs, o jame vyrauja įvairūs augalai: paprastoji nendrė, kupstinis švylys, viksvos, paprastoji melvenė, pelkinis gailis, tekšė ypač gausi vakariniame pelkės pakraštyje. Čia ištisinį kilimą sudaro kiminai, ant aukštesnių kupstų dažna ir paprastoji šilsamanė.
Labiau išgaubtoje pelkės dalyje, arčiau pelkės centro, auga žemaūgės, nuskurdusios nuo pat žemės šakotos paprastosios pušaitės ir kur ne kur pasitaikantis karpotasis beržas. Žolinėje paklotėje dominuoja paprastoji spanguolė ir magelaniniai kiminai, kurie sudaro ištisinį, kiek kupstotą kilimą.
Pelkės centre yra duburingieji kompleksai. Jie sudaryti iš skirtingų bendrijų: pakilių vietų (kemsų) ir įdubusių plotelių (duburių). Duburiai dažniausiai yra pailgos formos, 2-10 m. ilgio ir 3m. pločio. Aukščių skirtumas tarp kemsų ir duburių 0,3-0,6 m. Duburiuose, kurių paviršiuje žliugsi vanduo, auga hidrofiliniai augalai, o kemsams būdingi sausesnių vietų augalai.
Vietomis, besivystant duburingiems kompleksams, duburių užimamas plotas didėja. Juose nuolat telkšo vanduo. Susijungus keletui duburių, susidaro iki 100 m ilgio ir 5 m pločio ežerokšniai. Todėl galime teigti, kad Plynosios aukštapelkėje formuojasi ežerokšninių kompleksai.
Pelkėms dažnai būdingos endeminės rūšys. Kaip jau buvo minėta Plynosios aukštapelkės komplekse tarpsta viena Lietuvos raudonosios knygos, sparčiai nykstanti (2 kategorijos) rūšis – kupstinė kūlingė. Tai daugiametis viksvinių šeimos (10-30 cm aukščio) augalas žydintis gegužės-birželio mėnesį.
Čia randamos augalų, gyvūnų bei vabzdžių rūšys yra specifinės ir sutinkamos tik pelkėje. Čia rastos trys itin retos augalų rūšys: saulašarė, tekšė, nelygialapis papartis bei 10 apyrečių gaubtasėklių augalų.
Plynosios pelkė teikia prieglobstį daugeliui retų laukinių gyvūnų. Čia aptinkamos ir į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktos paukščių rūšys. Pelkės teritorijoje aptikta dirvinių sėjikų perimvietė, stebėtos pievinės lingės, yra nemažai plėšriajai medšarkei tinkamų biotopų, taip pat peri tetervinai. Gervėms ir plėšriesiems paukščiams Plynosios aukštapelkė – svarbūs mitybos plotai.
Šiandien per Plynosios aukštapelkę driekiasi ir itin vaizdingas pažintinis takas. 2003 m. įrengtas medinis 1,8 km ilgio takas suteikia galimybę lankytojus supažindinti su išskirtiniu Plynosios telmologiniu draustiniu.
Minint pelkių dieną Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija kviečia dalyvauti įvairiuose renginiuose, kuriuose iš arčiau galėsite pažinti ne tik mūsų pelkynų, bet ir kitas svarbiausias mūsų saugomų teritorijų gamtines vertybes.
Daugiau informacijos apie renginius rasite čia.
Atnaujinimo data: 2026-02-06
Taip pat skaitykite:
KVIEČIAME Į BIRŽELIO MĖNESIO RENGINIUS, ŽYGIUS IR EDUKACIJAS MŪSŲ SAUGOMOSE TERITORIJOSE
MINIME MELDINĖS NENDRINUKĖS DIENĄ
KEIČIASI AUTOMOBILIŲ STOVĖJIMO ĮKAINIAI PRIE OLANDŲ KEPURĖS
GARSIOJ RAGANŲ EGLĖ LANKYTOJUS PASITIKS PASIKEITUSI
DIREKCIJOS ATSTOVAI ŠVEDIJOJE KEITĖSI PATIRTIMI TVARAUS TURIZMO IR SAVANORYSTĖS SRITYSE