2025-02-11

SUSIPAŽINKITE SU MINIJA – GYVA UPE

Minija – ilgiausia Žemaitijos upė, tekanti žemupyje ir pasibaigianti Mažosios Lietuvos teritorijoje. Upė prasideda Žemaičių aukštumoje ir baigiasi Pajūrio žemumoje, teka per Telšių, Plungės, Kretingos, Klaipėdos, Šilutės rajonus ir yra Nemuno atšakos – Atmatos, dešinysis intakas. Šiame straipsnyje kviečiame artimiau susipažinti su šia unikalia Lietuvos upe.

Oficialiai Minijos ilgis yra 202 km. Tačiau tai nėra tikslu vertinant hidrologiškai, kadangi upės vaga Minijos pavadinimą įgyja tik nuo ištakų iš Didovo ežero. Visgi hidrologai teigia, kad Minijos nuo ledynmečio pabaigos suformuota vaga turėtų būti laikomi ir Mavos bei Kliurkės upeliai, kurių pastarasis prasideda iš Sydeklio apyežerio (Telšių raj.) pelkių. Sudėliojus viską pagal hidrologus, Minija pailgėtų dar apie 10 km.

Upės geografija

Tačiau bet kokiu atveju, Minijos pradžia yra laikomos Žemaitijos aukštumos, kur aukštis virš jūros lygio siekia net 150 m. Vardan geresnio įsivaizdavimo, tai yra apie 10 penkiaaukščių namų virš jūros lygio. Iš viso aukštumos ploto vanduo turi nutekėti iki jūros lygio, tad ir nugarma siaurais, dažnai dar nuo ledynmečio išgriaužtais, upių slėniais žemyn į marias (į 0 m aukštį). Susisiekiančių indų principas. Kaip nuo stalo ant žemės. Dėl aukščių skirtumų pakeliui pagrindinę vagą papildo daug šaltiniuotų upelių. Tačiau vandenys nenuteka tiesiai į vakarus (į jūrą), o maždaug ties Alanto įtekėjimu pasuka į pietus, į Mažosios Lietuvos pusę. Ten tarsi milžinišką lovį, dabar vadinamą senslėniu, paruošė ledyno tirpsmo vandenys. Pažvelkite į grafinę medžiagą iš Lietuvos reljefo žemėlapio.

Minijos upė reljefe. Nuo Sydeklio ežero iki žiočių (Schema 1)

Žalias taškas yra Sydeklio ežero pelkėtas apyežeris, kuris surenka į lomą nuo aukštumų vandenis ir sulaiko (kiek ilgiau augmenijos, ežero dėka), o po to per vasarą po truputį siauru grioveliu, vadinamu Mava, atidavinėja vandenį Minijai. Pakeliui vos užgimusi mažutė Minijutė kerta Pluotinalio, Didovo ežerus, teka tiesiai į jūrą, pildosi nuo aukštumų upeliukų ir upelių (vasarą reikšmingi iš aukštumų prasiveržiantys šaltiniai, dar prideda vandenų), o po to, staigiai sukasi į vakarus, nes būtent taip ledyno tirpsmo vandenys suformavo nutekėjimo griovį. Schemoje gerai matosi reljefe ledyno padarytas lovys. Pekeliui dar rinkdama vandenis Minija nuo šlaitų tuo loviu nuvilnija į 0 m aukštyje esančias marias per Nemuno atšaką.

Pažiūrėkite į aukščių grafiką, kokie Minijos aukščių skirtumai yra nuo gimimo iki Nirvanos (susiliejimo su Pasaulinio vandenyno vandenimis – jūra, per Kuršių marių lagūną).

Minijos vagos santykinio aukščio pokyčiai reljefe, nuo žiočių iki ištakų. (1).jpg

Upės biologija

Nenuostabu, kad aukštupyje nuo Aleksandravo iki pat Kartenos upė yra itin srauni, akmenuota, su daug slenksčių, o krantuose atsiveria apie 30 m aukščio skardžiai. Šaltinių užmaitinta, kalnų upes primenanti Minija šiame ruože laikoma alpinio tipo upe su gausia, šaltvandenes sroves mėgstančia, žuvų įvairove. Čia gyvena ir upėtakiai, ir kiršliai, rainės, šlyžiai, kirtikliai, o intakuose iki pat vidurupio pabaigos yra žiobrių, šlakių, lašišų nerštavietės.

Pačioje upėje gyvena švarius vandenis mėgstančių bestuburių rūšys – Pleištinė skėtė, ovalioji geldutė, o iki pat žemupio pradžios bujoja saugomos vandens augalų – plūdžių ir kurklių bendrijos. Viršutinėje plėšrūnų grandyje – neskaitant žmogaus, kuris vis rečiau gaudo žuvis maistui – iki pat žiočių dominuoja žuvėdės ūdros. Plaukiantys baidarėmis visada mato gausias vandens paukščių – didžių dančiasnapių šeimynas, nesunkiai pramintančias žuvimis turtingoje upėje. Tarp dirbamų laukų vingiuojanti upė, su išsaugotais išilgai šlaitų miškeliais, vešliomis, gausiai potvynių vandenų tręšiamomis užliejamomis pievomis, sukuria tikrą bioįvairovės oazę žmogaus nuskurdintose biologinėse dykumose. Todėl pievose, knibždančiose griežlėmis, kartu su slėnių miškų buveinėmis – paupių guobynais ir skroblynais, griovų ir šlaitų, aliuviniais miškais, Minijos ir intakų skardžiuose gausiai perinčiais spalvingiausiais Lietuvos paukščiais tulžiais, miškuose vapsvaėdžiais, yra įsteigtas ES svarbos saugomų teritorijų ,,Natura 2000“ kompleksas. Jis užtikrina biologinės įvairovės apsaugą visame upės ilgyje.

Rekreacija

Minija – tai žvejų mėgstama upė. Museline meškere žvejojantys mėgsta šaltvandenes žuvis, todėl jiems svarbiausias upės aukštupys. Plėšrūnus spininingu gaudantys – renkasi žemupyje, o žiobrius dažniau žvejoja vidurupyje. Maždaug nuo Aleksandravo iki Kartenos prasideda vaizdingiausia ir itin baidarių turizmo mėgėjų mylima atkarpa. Šioje atkarpoje Minija teka per Salantų regioninį parką, kurio darbuotojai pasirūpino trasos žymėjimu, stovyklaviečių, išlaipinimo vietų įrengimu. Upės dalyje žemiau Kartenos – Pajūrio regioninio parko grupė pasirūpino stovyklavietės įrengimu Žvelsėnų kaime.

Tiek žvejai mėgėjai, turizmo baidarėmis gerbėjai, tiek ir ornitologai, augalų mylėtojai, o taip pat ir mėgstantys ramų poilsį bei maudynes upės pakrančių sąnašynų paplūdimiuose, gali būti ramūs. ,,Natura 2000“ teritorijos bei nacionalinio draustinio statusas užtikrina, kad gėrybių ir džiaugsmo šaltinis – Minijos upė – bus saugiai perduota ateinančiai kartai.

Upės būklė

Šiandien galima kažkiek nerimauti dėl intensyvėjančios žemdirbystės ir trąšų patenkančių į upę iš baseine plytinčių žemdirbystės laukų (ką rodo gausėjantis melsvadumblių ir žaliadumblių vešėjimas). Tačiau kol kas, remiantis Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, Minijos upės baseino vandens kokybė yra geros ir labai geros būklės. Kiek prastesnė būklė tik žemupyje įtekančio Tenenio. Didelių miestų ir taršios pramonės upės baseine yra labai nedaug, o gyventojų sanitarija tvarkosi gana sparčiai.

Įdomu!

Minijos upėje apie 2009 metus aptikta iki tol nežinota žuvų rūšis. Tai Šiaurinis auksaspalvis kirtiklis. Lietuvoje jis buvo menkai tyrinėta žuvis ir iki XXI a. pr. buvo žinomas tik paprastasis kirtiklis. Žinoma, buvo ir auksaspalvis, tiesiog niekas nežinojo ir neatskyrė nuo paprastojo. Ji čia imigravo iš Pontokaspijos baseino poledynmečiu. Bet buvo atrasta Lietuvoje tik po to kai A.Staponėnas rašydamas daktaro disertaciją 2009 m. aptiko jį Ventos baseine. Po to paaiškėjo, kad šios rūšies yra beveik visose srauniose ir švariose upėse, kurios sušyla virš +20C (iki nerštui reikiamos temperatūros). Paprastajam kirtikliui pakanka keliais laipsniais žemesnės, todėl ne visur yra abi rūšys. Visgi vėliau paaiškėjo, kad pas mus gyvena ne porūšis, o tiesiog kita rūšis – Šiaurinis auksaspalvis kirtiklis. Tiesiog porūšis tapo rūšimi. Dažniausiai greta gyvena abi rūšys. Jas atskirti nespecialistui sunku, reikia pastebėti smulkias detales. Kartais ši rūšis painiojama ir su šlyžiais, nes auksaspalvio koloritas kiek panašus į šią rūšį. Sakysit, kas iš to, nėr ką valgyti. Net jei bioįvairovė kažkam nesvarbu, tai aktualu turi būti tai, kad jei upėje gyvena kirtikliai, ji tikrai nėra stipriai užteršta ir joje galima ramiai maudytis, o tarptautinės konvencijos, kurias pasirašiusi Lietuva įsipareigojo šias žuvis išsaugoti. Įsipareigojo apsaugoti ir upes nuo taršos. Ir tai jau yra gera naujiena ne tik gamtininkams.

Teksto ir fotografijų autorius Erlandas Paplauskis

Enciklopedinė informacija apie Miniją: https://www.vle.lt/straipsnis/minija/