PAVELDAS GAMTOJE: PAGARBAI IR PAŽINIMUI ATVERTOS SENOSIOS ŽALGIRIŲ KAIMO KAPINĖS
Dar XIX amžiaus pirmoje pusėje į Rupkalvių pelkę pradėjo keltis žmonės. Jie sausino pelkę, o derlingose durpėse augino bulves. Čia užaugintos daržovės buvo ypač skanios, o surinktas medus vertinamas net Europoje. Tačiau tai buvo pagaminama ypatingai sunkiomis sąlygomis. XIX amžiaus antrojoje pusėje pelkėje įkurta Bismarko kolonija: nutiesti keliai, įkurtos mokyklos, pelkininkų skaičius siekė apie 1700. Kolonija iširo Vokietijai pralaimėjus karą. Rupkalvių pelkėje liko gyventi tik keli pelkininkai.
Žalgirių kaimo kraštovaizdžio draustinyje įrengtas Žalgirių pažintinis takas skirtas draustinio vertybėms pažinti. Jis ne tik pristato turtingą gamtos paveldą, bet ir veda į tas vietas, kur buvo Bismarko kolonija, o įrengti informaciniai stendai pasakoja apie pelkininkų buitį ir gyvenimą.
Daugelio keliautojų ir vietinės Šilutė krašto bendruomenės pamėgtas Žalgirių pažintinis takas rugpjūčio pabaigoje įgavo dar vieną naują prasmę. Tako pažintines temas papildė prie pat tako trasos atvertas dar vienas pagarbos ir dėmesio vertas objektas - senosios čia gyvenusios Pelkininkų kolonijos žmonių kapinės. Jos dar vadinamos Žalgirių kaimo senosiomis evangelikų- liuteronų kapinėmis. Čia žmonės laidoti nuo 19 a. pradžios iki kolonijos sunykimo XIX a. pradžioje.
Idėja atverti kapines kilo dar 2023 metais, bendradarbiaujant Mažosios Lietuvos Saugomų teritorijų direkcijos ir Valstybinių miškų urėdijos Šilutės regioninio padalinio specialistams. Padalinio gamtotvarkos specialistė Loreta Skirbutienė ir MSTD specialistė kultūros paveldui Diana Milašauskienė aptarė, suderino ir 2024 m., Šilutės padaliniui skyrus resursus, įgyvendino abipusiai krašto kultūros paveldui, gamtinėms buveinėms ir visuomenei naudingus tikslus.
Valstybinių miškų urėdijos rūpesčiu Žalgirių miške sertifikuotos ekosisteminės paslaugos, kurių pagrindu numatyti gamtotvarkiniai darbai pievų ir miškų buveinėse. Ekosisteminės paslaugos apima ir sumedėjusios augalijos šalinimą kertinėse buveinėse, siekiant išsaugoti ten esančią biologinė įvairovę, gausinti florą ir fauną, stebėsenos ir mokslinių tyrimų organizavimą bei šios vertingos Nemuno deltos regioninio parko vietos pritaikymą pažinimui.
Prie Žalgirių pažintinio tako esančios senosios evangelikų-liuteronų kapinės buvo žinomos iš senųjų vokiškų žemėlapių ir kitų istorinių šaltinių. Jos pažymėtos tako schemoje, bet įrengiant, o vėliau ir tobulinant tako infrastruktūrą, prie jų nebuvo prisiliesta. Radus darnų abipusiai naudingą sprendimą iš kapinių ploto (apie 0,2 ha) pašalinti menkaverčiai medžiai ir krūmai. To pasėkoje išryšėjo taisyklingas kapinių perimetras apribotas grioviu, atsivėrė bendras kapinių vaizdas, išlikusios laidojimo vietos. Likę stambūs medžiai ir krūmai suteikia kapinėms ramios, prižiūrėtos vietos vaizdą, kaip ir dera tokios paskirties objektui. O vaikščioti mėgstantiems atsivėrė nauja galimybė aplankyti naują objektą seniai pamėgtame Žalgirių pažintiniame take.
Po gamtotvarkos darbų kapinių plote išryškėjo ir kiti įspūdingi objektai: sveiki ir džiūstantys medžiai - senoliai, retosios augalų rūšys ir kapinėms būdingi svetimžemiai augalai. Taip pat gausybė savotiškai šokiruojančių miško žvėrelių iškastų olų, beveik taisyklingai kapinių perimetru pūpsantys didžiuliai skruzdėlynai. Ir mūsų visuomenės žaizdos - nuo žmonių vandalizmo nukentėjusios senųjų kaimo žmonių kapavietės....
Tikimės, kad besitęsiantys šilti orai pakvies ne vieną aktyvų ir žingeidų Nemuno deltos regioninio parko svečią, o taip pat ir vietos bendruomenes prasieiti gerai prižiūrimu, atsinaujinusiu Žalgirių pažintiniu taku.
Linkime būti dėmesingais ir pagarbiais šiai naujai atvertai senųjų vietos žmonių amžino poilsio vietai, kuri ir dabarties žmogui gali būti ramybės, susikaupimo ir susimąstymo apie žmogiškos būties trapumą vieta. O kartu ir erdvė gamtos bei krašto paveldo pažinimui, asmeninei ir organizuotai edukacijai.
Teksto ir foto nuotraukų autorius: Diana Milašauskienė