APIE LIETUVOS BIOLOGINĘ ĮVAIROVĘ SKAUDŽIAI IR BE PAGRAŽINIMŲ
Straipsnį parengė Bioįvairovės apsaugos skyriaus vyr. specialistas ekologas Erlandas Paplauskis.
Yra gražių Lietuvos gamtoje atkurtų, buvusių ant išnykimo ribos rūšių ir buveinių, vykdomi išnykusios rūšies atkūrimo darbai Baltijoje (aštriašnipio eršketo), apsigyvena naujos spalvingos rūšys (bitininkai), atrandama naujų rūšių. Deja, bioįvairovės dienos proga turime konstatuoti, kad nepaisant ES ir Lietuvos valstybės dedamų pastangų, biologinės įvairovės nykimas nesustabdytas nei Lietuvoje, nei pasaulyje.
Bioįvairovė* teoriškai yra Lietuvoje saugoma, įgyvendinamos bioįvairovės apsaugai skirtos ES direktyvos – Paukščių direktyva ir Buveinių direktyva. Tačiau to nepakanka, kad tai įsikūnytų realybėje. Visame Pasaulyje biologinės įvairovės mažėjimo priežastys tos pačios – miestų plėtra, intensyvi miškininkystė ir žemdirbystė.
Gyvybės rūšinės įvairovės mažėjimas – tai ir aplinkos ekologinio atsparumo pokyčiams silpnėjimas. Pavyzdžiui, natūralioje sengirėje, kitaip tariant girioje, kurios ir buvo užėmę beveik visą Lietuvos plotą (išskyrus pelkes, didžiųjų upių slėnius ir vandens telkinius) iki žmogus ėmė „daryti tvarką“, rūšių skaičius buvo dešimtimis kartų didesnis negu dabartiniame ūkiniame miške ir gal 100 kartų didesnis negu chemizuotame ariamame lauke ar prastai suplanuotame mieste be želdynų ir parkų.
Rapsų laukuose krūmais apaugę kanalų pakraščiai tampa gyvybės salelęmis, o taip pat ir sumažina pesticidų ir trašų išplovimą į vandens telkinius.
Dar reikia suprasti, kad plyni laukai, kuriuos matome važiuojant automobiliu per langus, yra grynai žmogaus sukurtas kraštovaizdis, kurį norint išlaikyti be miško, reikia dėti dideles pastangas. Buveinių naikinimas brangus, atkūrimas dar brangesnis. Vienam hektarui nušienauti ar iškirsti krūmus vidutiniškai reiktų išleisti apie 1000 – 1500 eurų. Nustojus tai daryti, vos per šimtmetį lauke stovės miškas. To laiko dar neužteks, kad susiformuotų sengirė, bet medžiai užaugs ir kai kurie subręs. Kitaip tariant mūsų geografinėje platumoje gamtos natūrali būsena sausumoje yra miškas, o visa kita – kultūra, žmogaus darbo vaisius. Tik nuimame ranką nuo žemės ir, tarsi, nematoma spyruoklė atstato medyną.
Štai pirmojo tūkstantmečio pabaigoje miškai užėmę apie 80% teritorijos. XI – XIII a miškai jau dengė tik 55 % Lietuvos teritorijos, vėliau miškų plotai tik mažėjo. Dabar Lietuvos miškingumas sudaro 33,8 proc., tačiau tikros sengirės, kuri atitiktų apibrėžimą, kurioje būtų bent trys kartos medžių ir plotas bent 100 km² – nebeturime. Turime tik sąlyginai nedidelius senų miškų fragmentus, formuojasi kažkas saugomose ES buveinėse, tačiau tikrą sengirę kaip Belovežo giria, arčiausiai galime aplankyti tik Lenkijoje (į kitą jos dalį vykti šiuo metu nerekomenduojama dėl geopolitikos).
Punios šilą galima vadinti tarsi Belovežo girios mini modeliu, kurioje dabar didesnėje dalyje taip pat ūkinė veikla uždrausta ir įsteigtas gamtinis rezervatas, o miškas visiškai nebuvo sunaikintas nuo kunigaikščių medžioklių laikų. Belovežo girioje priskaičiuojama 260 lapsamanių, 570 grybų, 290 kerpių rūšių, 270 paukščių rūšių, 11 000 bestuburių, 59 žinduolių rūšių. Reikia suprasti, kad maždaug tiek ir daugiau buvo ir pas mus.
Žmogaus intensyviai eksploatuojamose teritorijose lieka vos dešimtys rūšių ir šimtais skaičiuoti nebėra ko. Tokios teritorijos kaip intensyviai eksploatuojamos žemės ar net kai kurie ūkiniai miškai tampa biologinėmis dykumomis, kur gyvybės rūšių skaičius panašus kaip Sacharoje, vaizdžiai kalbant. Pasiekti gero, visus interesus tenkinančio nacionalinio susitarimo dėl miškų eksploatavimo intensyvumo mažinimo nepavyko. Priešingai, intensyvėja politiniai pasiūlymai keliantys grėsmę bioįvairovės apsaugai Lietuvos miškuose.
.jpg)
Net nedideli miškeliai viduryje dirbamų laukų labai padidina aplinkos bioįvairovę monokultūrų aplinkoje.
Galima tarti, kad rūšių nykimas akivaizdžiai susijęs su žmonių gausėjimu ir yra neišvengiama homo sapiens rūšies plitimo pasekmė, tiesiog biomasė išlieka stabili, bet mūsų masė didėja kitų organizmų sąskaita. Kaip mėgstama sakyti, kiekvienas nori gyventi, mano galia, mano teisybė.
Kažkuria prasme gamtoje taip ir buvo, kol žmogus neištobulino technologijų iki galinčių sunaikinti viską. Taip galia pradėjo reikšti ir atsakomybę. Kokia atsakomybė akmens amžiuje, kuomet reikia apsisaugoti, kad žvėrys nesuėstų. Vėliau žmonės ištobulino medžioklės įrankius ir išmedžiojo žvėris tiek, kad teko imtis žemdirbystės.
Gyvenimo būdo kaita pereinant nuo medžioklės ir rinkimo prie žemdirbystės, natūraliai naikina miško ekosistemą, o medžioklė išravi stambių žolėdžių kaimenes, išlaikančias gaisrų sukurtas laukymes pievomis. Galima sutikti, kad mini ekologinės krizės sukeltos žmogaus veiklos vykdavo ir akmens amžiuje. Tačiau viena yra ikitechnologiniai mastai ir išgyvenimo būtinybės diktuojami pokyčiai, visai kas kito yra ne būtinybės diktuojamas rūšių naikinimas.
Šiandien dalis žmogaus veiklos nebėra būtinybė ir labiau sąlygojama psichologinių faktorių – nuostatų, įpročių, tradicijų. Nigerijai augindami grūdus, tenkiname didesnių pajamų, prabangos poreikį, kas nėra savaime blogis, bet paaukojame tam natūralias pievas ir ganyklas, tikrą rūšių lobyną. Todėl nenuostabu, kad nuo 2000 m. agrarinio kraštovaizdžio paukščių sumažėjo dvigubai.
Lietuvoje nuo 2000 m. iki dabar kaimo kraštovaizdžio paukščių skaičius sumažėjo beveik dvigubai
Šiemet Lietuvos ornitologų draugija (LOD) paskelbė savo tyrimo rezultatus (juos galima rasti čia). Tyrimo metu visoje Lietuvoje atitinkamuose taškuose buvo skaičiuojamos kaimiško kraštovaizdžio būdingiausios paukščių rūšys. Užfiksuotas faktas, kad stipriai nuo 2000 m. sumažėjo vieversių, šelmeninių kregždžių, karklažvirblių, griežlių, net gandrų. Buvo stebima daugiau rūšių, jas rasite nurodytoje LOD publikacijoje, kurioje skelbiama:
„Nustatyta, kad 2000-2024 m. laikotarpiu Lietuvoje agrarinio kraštovaizdžio paukščių populiacijų biologinės įvairovės būklė pablogėjo net 51 proc. ir pasiekė 48,9 proc. nuo 2000 m. nustatyto populiacijų gausos lygio. Tai rodo visos žemės – ūkio kraštovaizdžio biologinės įvairovės būklės blogėjimą, nes paukščiai laikomi universaliais visos biologinės įvairovės indikatoriais“.
Agresyvi, vien tik į pelną orientuota žemės ūkio politika visame Pasaulyje turi savo kainą, mes ne išimtis. Vandens telkiniams apsaugoti nuo trąšų ir pesticidų, nuo kanalų, būdavo kažkada bent 5 m apsaugos zona, kur augdavo natūralūs augalai, paukščiai rasdavo prieglobstį, dabar po traktorių maršų liko vos 1 m. Suprantama, kad naudojant modernias technologijas galima tiksliau įterpti trąšas į gruntą ir mažiau jų išplaunama į kanalus ir pasiekia upes, marias ir jūrą, dėl to pertręšimo atsidūrusią arti ekologinės katastrofos slenksčio, bet suariant ir tas juostas dėl didesnio pelno, nelieka biologinėje dykumoje ir tų paskutinių gyvybės oazių, kur kažkas gali gyventi.
Pievų suarimas, pesticidų gausa, šlapžemių nusausinimas yra tai, dėl ko mažėja vabzdžių, varliagyvių, vadinamųjų piktžolių sėklų – paukščių maisto, o to pasėkoje mažėja gandrų, griežlių, vieversių, dagilių, pempių, žvirblių, geltonųjų kielių, kiauliukių, šelmeninių kregždžių, paprastųjų medšarkių. Tyrime nurodyta, kad tik geltonųjų startų populiacija stabili, ne taip drastiškai mažėja rudųjų devynbalsių. Už viso to slypi vienpusiškos, proteguojančios vienus visuomenės interesus kitų sąskaita, politikos dominavimas šalyje. Aplinkosauginį interesą ginantys individai neatsveria, materialiai motyvuotos visuomenės galios, todėl artimuoju laikotarpiu pagerėjimas neprognozuojamas.
Dirviniai vieversiai sparčiai nyksta ir jų balsus keičia rapsų rapsodija.
Vis tik Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija aktyviai dalyvavo Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymo procese (įgyvendino Valstybinė saugomų teritorijų tarnybą) ir stebi jų laikymąsi. Galime tarti, kad natūralių pievų ir ganyklų bei pelkių ir šaltinynų paskutinius likučius pavyko suspėti išsaugoti, kas tikrai padės nors kažkiek stabilizuoti bioįvairovės lygį kaimiškame kraštovaizdyje.
Žinoma, be žmonių supratimo, kad kaimas be vieversio, pempės, gandro, griežlės – yra liūdnas ir tai tikrai mažina pasitenkinimo gyvenimu jausmą, nieko nebus. Jei žmonės nenorės gamtos savo aplinkoje, jokie įstatymai neprivers ją saugoti. Biologinė dykuma plėsis ir praris vis naujus plotus.
Sunaikinti mokame ne tik įprastas, matomas rūšis, yra vietų netoliese, kur sukūrėme zonas, netinkamas beveik jokiai gyvybei
Kam tai atrodo nesvarbu, priminsime, kad dėl nežaboto trąšų tekėjimo iš laukų į kanalus iš 10 valstybių dirbamų laukų, mirties zona, (būtent mirties, net ne biologinė dykuma, kur gyvybės dar yra ir gyvena dešimtys įvairių gyvybės rūšių, o su oazėmis ir šimtai), tai juodoji skylė dvokianti supuvusių kiaušinių, sieros vandenilio smarve be gyvybės, nesitraukia, o plečiasi.
Tose Baltijos duobėse, kur nusėda bei pūva ir ūkininkų trąšomis užmaitinti dumbliai, gyvybę sudaro tik bakterijos ir pelėsiniai grybeliai. Viskas. Tokios mirusios Baltijos plotas jau siekia Lietuvos teritorijos plotą ir kasmet plečiasi. Tas pats vyks su visa mūsų aplinka, jeigu nespėsime įgauti proto anksčiau negu vietoj dar nuostabaus Lietuvos žaliojo gamtos rūmo, liksime su apgriuvusia „ekskolūkio“ ferma.
Taip, saugomose teritorijos šis bei tas liks, čia kažkiek apsaugos daugiau, tačiau kažkas netvarkoje su mūsų gyvenimo būdu, kad reikia steigti saugomas teritorijas, tuo tarpu tarsi sakant, štai čia mes gyvensim protingiau, leisim gyvybei kažkiek išlikti, o visur kitur nors ir tvanas, tegu formuojasi Marso kraštovaizdis be gyvybės.
Bet taip negalima, tik truputį paaukojus savo intereso ant gamtos aukuro, galime ir ūkininkauti, ir medieną auginti taip, kad sekančių bioįvarovės tyrimų grafikai vingiuotų nebe žemyn, o šautų tiesiai aukštyn. Kaip vieversys dirbamuose laukuose, kur sklypai atskirti medżių ir krūmų juostomis, vandens telkiniai apsaugoti natūralios augmenijos oazėmis susiurbiančiomis visą trąšų perteklių ir teikiantį prieglobstį ne tik devynbalsėms ir medšarkėms, bet ir driežams, varlėms, vabzdžiams apdulkintojams.
Išmintingos žemės ūkio politikos dėka suklestėti gali nedideli šeimos ūkiai, kuriems būtinos natūralios pievos gyvuliukams ganyti, o eksportuotume daug didesnę pridėtinę vertę sukuriančius sveikatinančius, o ne sargdinančius žemės ūkio produktus su daug, civilizacijos paliestam „ofisiniam“ žmogui nereikalingo glitimo.
Grožis ir pievų priżiūrėtojos.
Kitaip tariant, galima gyventi taip, kad net mieste gyvybės būtų ne ką mažiau negu draustiniuose. Šiandien tai neįmanoma, bet tikslas turi būti toks, jei tikrai visi balsuoja už gerovės valstybę. Bioįvairovės apsauga tai ne tik grybai, uogos ir medžioklė bei žvejyba - puikus laikas gamtoje, bet ir visiškai kitokios kokybės maistas, pasitenkinimas aplinka ir dvasinis atsistatymas nuo streso. Mažai, kas susimąsto, bet natūralioje gamtoje geriau pailsime ir būtent dėl gyvybės rūšių įvairovės kuriamos kvapų, spalvų ir garsų simfonijos.
%20(1).jpg)
Žvejyba museline meškere Minijoje, ichtiologiniame draustinyje, ne tik nekenkia gamtai, priešingai, muselininkai vieni aktyvesnių lašišinių žuvų nerštaviečių saugotojų.
Mūsų taip mėgstama Jungtinė Karalystė gerovės vertinimui yra įsivedusi ir Paukščių indeksą. Ten žmonės aiškiai suprato, kad paukščių įvairovė atspindi labai daug ką, ne tik aplinkos kokybę, bet ir tos vietos bendruomenės išmintį, kuri labai geras rodiklis norintiems ten įsikurti ir investuoti. Niekam nesinori gyventi tarp barbarų.
Ir katės naikina paukščius
Lietuvoje mažai suprasta tema, bet Pasaulyje plačiai diskutuojama apie palaidai laikomų kačių milžinišką žalą paukščių populiacijoms. Mums kultūriškai artimiausioje Lenkijoje, tyrimais nustatyta, kad palaidos katės nužudo dešimtis milijonų paukščių (net virš 100 mln., o skaičius varijuoja priklausomai nuo tyrimų metodikos) ir tai dar labiau paspartina itin spartų agrariniam kraštovaizdžiui būdingų paukščių skaičiaus mažėjimą.
Tai dar nereiškia įvairovės mažėjimo, bet labai netoli to. Sumažėjus skaitlingumui, pamažu ima dingti ir rūšys, ir populiacijos. Žalvarnio išnykimo viena priežasčių - irgi ūkininkavimo pokyčiai kaime, drastiškas ganomų gyvulių skaičiaus sumažėjimas. O statomos fermos, kur karvės nebeišleidžiamos į laukus visiškai, nereiškia, kad situacija gerės.
Galima ginčytis dėl to, kiek katės nusveria žemės ūkio poveikį, bet bendrai mokslininkai sutinka, kad prie buveinių naikinimo bent trečdalis indėlio į paukščių nykimą kaime yra ir kačių. Tiksliau jų šeimininkų, kurie neprižiūri augintinių, nemaitina pilnavertišku maistu ir leidžia jiems valkatauti.
Katės nekaltos dėl daugybės paukščių žūčių, paukščius žudo blogi jų šeimininkai, nesirūpinantys augintiniais.
Žmonės kurie tai daro dėl nežinojimo, bet jiems rūpi paukščiai, perskaitę mokslinę publikaciją gali greitai pakeisti savo įprotį ir sumažinti valkataujančių kačių daromą poveikį keisdami savo įpročius. Informacijos pakanka. Sterilizuotos, kastruotos katės turi daug mažesnį poreikį valkatauti ir medžioti, o spalvotas ryškus antkaklis su varpeliu išgelbsti bent dalies paukščių gyvybes. Vienos katės (net tos, kuri, neva, niekada negaudo paukščių) išėmimas iš valkatų rinkos, išgelbsti apie 50-ies paukščių ir apie 190 žinduolių gyvybių kasmet.
Tiek viena laisvai laikoma katė vidutiniškai suėda per metus. Kam atrodo gerai, kad peles gaudo, tai nebūtinai. Tarp tų žinduolių ir sparčiai nykstantys zuikučiai, ir naudingi kurmiai bei kirstukai, net šikšnosparniai. O ir sugaudama laukų peles, užima laukinių peliautojų vietą, tarp kurių ne tik lapės, bet ir retos paukščių rūšys. Kačių vieta būdavo grūdų sandėliai, joms ten pakakdavo graužikų visus metus. O miestiečiai išsikeliantys gyventi į priemiesčių laukus neūkininkauja.
Jiems katė tik pramogai, todėl ją drąsiai galima laikyti namuose ir į laukus nepaleisti. Suprantama, kad pirmą kartą išgirdus šią informaciją, gali kilti įvairių emocijų. Patikėkit, praėjo laiko, kol ją suvirškino net profesionalūs gamtininkai. Tačiau emocijoms atslūgus, galima sugalvot, kaip gyventi darant mažesnį poveikį gamtai, jos biologinei įvairovei.
Nuorodą į publikaciją apie kačių žalą rasite čia.
Apie ES politiką bioįvairovės išsaugojimo klausimu galima sužinoti: https://www.europarl.europa.eu/topics/lt/topic/biodiversity
Apie tarptautinę Biologinės įvairovės konvenciją, kurią ratifikavo Lietuva skaitykite: https://am.lrv.lt/lt/veikloso-sritys-1/gamtos-apsauga/biologines-ivairoves-apsauga-1/bioivairoves-tarpt-susitarimai/biologines-ivairoves-konvencija-cbd/
*Biologinę įvairovę sudaro visų gyvų organizmų rūšių, gyvenančių sausumos, paviršinių vandenų bei kitose ekosistemose visuma, jų buveinės, taip pat genetinė įvairovė.
Lietuvos biologinę įvairovę rūšių lygmenyje sudaro virš 20 000 gyvūnų, 6 000 grybų, 1 800 augalų rūšių.
Lietuvos Respublika 1992 m. birželio 5 d. Rio de Žaneire pasirašė Biologinės įvairovės konvenciją (Convention on Biological Diversity, CBD), kurią 1995 m. ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas.