PAJŪRIO REGIONINIAME PARKE – DIDŽIAUSIA MAŽOJO VARPENIO POPULIACIJA BALTIJOS ŠALYSE

Pajūrio regioniniame parke – išskirtinis įvykis. Atlikus šiemetinius skaičiavimus paaiškėjo, kad ypatingai reto augalo mažojo varpenio populiacija Pajūrio regioniniame parke yra viena didžiausių Europoje. Kuo šis augalas yra ypatingas ir kodėl jis turi simbolinę sąsają ir su Joninėmis?

Europiniu mastu saugomas paparčio protėvis

Mažasis varpenis (Botrychium simplex) – driežlielinių (Ophioglossaceae) šeimos varpenių (Botrychium) genties augalas. Priklauso sporinių induočių grupei.

Europos žemyne mažasis varpenis (Botrychium simplex) laikomas vienu iš rečiausių ir labiausiai saugomų Botrychium genties augalų, kuriam pagal Europos Sąjungos (ES) Buveinių direktyvą privaloma steigti saugomas teritorijas. Ši rūšis yra įrašyta ir į Lietuvos raudonąją knygą ir dar prieš penketą metų, kol nebuvo aptikta augavietė Pajūrio regioniniame parke, mūsų šalyje buvo laikoma išnykusia.

Šis augalas ypatingas tuo, kad gali visiškai išnykti net keliems dešimtmečiams ir vėliau netikėtai vėl atsirasti.

Mažais varpenis užauga vos iki 8 cm aukščio ir dauginasi sporomis, tačiau turi dvi gyvenimo stadijas – lytinę ir nelytinę.

Nelytinė gyvenimo stadija vadinama sporofitu ir tai yra tai, ką mes matome dirvos paviršiuje. Šioje stadijoje augalas subrandina gausybę sporų, kurios yra smulkios ir lengvos lyg dulkės bei oro srovių pagalba gali gan toli nukeliauti. Sporų dygimui reikalinga specifinė mikroaplinka su specifinėmis grybų rūšimis. Su jomis iš sporos išdygęs gametofitas sudaro bendradarbiavimo ryšį, vadinamą mikorize.

Gametofitas subrandina lytines ląsteles – kiaušialąstes ir spermatozoidus, kurių susiliejimui būtinas vandens lašas. Tik esant tokioms sąlygoms iš apvaisintos kiaušialąstės išdygsta mums matomas augalas, kurį vadiname sporofitu.

Būtent tokį gyvenimo ciklą turi ir visi mums žinomi didieji paparčiai – paupiniai jonpaparčiai, blužniapaparčiai, kelminiai paparčiai ir kiti. Jie ir išsivystė iš tokių sporinių induočių kaip varpeniai, tik įdomu tai, kad kai kurių jų lytinė stadija (gametofitas), dar vadinamas polaiškiu, yra širdutės formos.

„Sunku patikėti, kad senovės žmonės žinojo apie tokį paparčių lytinį dauginimąsį „širdutėmis“, bet jos fiziologiškai yra visiškas žiedo atitikmuo, todėl tos šypsenėlės, su kuriomis sakoma „paparčio žiedas“, turint galvoje, kad toks neegzistuoja, yra visiškai be pagrindo. Gerai paieškojus, tų širdučių, brandinančių lytines ląsteles galima rasti papartynuose, drėgnose vietose, po išvartomis, šaltinių pakraščiuose, kuomet jos  tinkamu metu sudygsta iš sporų. Šių paparčių protėvius, varpenius gamtininkai vaizdžiai vadina propaparčiais, kad pabrėžtų jų protėvystę ilgoje rūšių evoliucijos įvykių grandinėje“, – žiniomis dalinasi Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos ekologas Erlandas Paplauskis.

Pirmą kartą Europoje atrastas – būtent Klaipėdoje

Įdomu tai, kad dar 19 a. viduryje, Klaipėdos pakrašty (tuomet Mėmelio) atrastas mažasis varpenis tapo pirmuoju šios rūšies augalu aprašytu Europos mokslo istorijoje.

„Tuomet šį augalą aptiko vaistininkas Vilhelmas Kanenbergas. Surinkęs augalo pavyzdžius, vaistininkas manė atradęs visiškai naują augalų rūšį. Visgi vėliau paaiškėjo, kad šis augalas truputį anksčiau buvo atrastas Amerikoje ir jau turėjo savo lotynišką pavadinimą – botrychium simplex. Tačiau V. Kanenbergo atradimas ir Klaipėdos (tuometinio Memelio) vardas visi vien įsirašė į Europos botanikos istoriją, kaip pirmoji vieta Europoje, kur buvo oficialiai aptikta mažojo varpenio buveinė“, – istoriniais faktais dalinasi Vilniaus universiteto dėstytoja, Gyvybės mokslų centro mokslininkė doc. dr. Radvilė Rimgailė-Voicik.  

Dr. Radvilės Rimgailės-Voicik pasakojimas apie mažąjį varpenį

Galima įtarti, kad pajūrio regioniniame parke šiandien augantys mažieji varpeniai genetiškai yra tos pačios senosios Klaipėdos populiacijos dalis.

Daugelį metų mažasis varpenis Lietuvoje buvo aptinkama itin retai. Ilgiausiai buvo žinoma augavietė Žemaitijos nacionaliniame parke, Uošnos upelio slėnio pievoje. Tačiau jau kurį laiką ir ten šio augalo aptikti nepavykdavo, todėl buvo manoma, kad ši rūšis mūsų kraštuose paprasčiausiai išnyko.

Visgi 2019 m. po miškininkų įvykdytų gamtotvarkos darbų Pajūrio regioniniame parke netoli Nemirsetos, šis retas augalas buvo pastebėtas parko ekologo, o jo rūšį patvirtino botanikė dr. Dalytė Matulevičiūtė. Tuomet jo buvo suskaičiuota 300 vnt., tačiau kompleksiškai visame plote skaičiavimai vykdyti nebuvo.

Lietuvos pajūryje – viena didžiausių populiacijų Europos Sąjungoje

Vėlesniais metais dr. Radvilė Rimgailė-Voicik Pajūrio regioniniame parke suskaičiavo 1200, po to – 2000, dar vėliau – 4000 augalo vnt., o šiemet mažojo varpenio populiacija Nemirsetos kraštovaizdžio draustinyje, minėtos Gyvybės mokslų centro mokslininkės duomenimis, jau viršija 7000 vnt.

Remiantis šių metų skaičiavimų duomenimis, ši populiacija, kartu su viena augaviete Vokietijoje, yra gausiausios mažojo varpenio radavietės Europoje Sąjungoje (Baltarusijoje esančių augaviečių rodikliai nežinomi, kadangi neskelbiami arba apskaitos nevykdomos).

Šio augalo buveinių lyg šiol nėra aptinkama nei Latvijoje, nei Estijoje ar kitose kaimyninėse šalyse, todėl gamtotvarkos darbų pagalba atkurta išnykusi populiacija labai džiugina gamtininkus ir liudija, kad bioįvairovės apsauga Lietuvoje duoda vaisių. Šioje augavietėje, įgyvendinus ES finansuojamą „Life Nature“ projektą, buvo atkurta beveik sunykusi pilkųjų kopų buveinė.

Erlando Paplauskio nuotr.

Taip pat mažojo varpenio augavietės Pajūrio regioniniame parke atradimas suteikė stimulą išsamesniems tyrimams, kurių metu dr. Radvilė Rimgailė-Voicik natūralioje aplinkoje aptiko ir aprašė gametofitą, pagrįsdama atradimą genetiniais tyrimais. Šie tyrimai itin reikšmingi botanikos mokslui.

Žinia, jog Lietuva gali džiaugtis viena iš dviejų didžiausių mažojo varpenio buveinių Europoje, simboliškai sutapo su vasaros saulėgrįžos – Joninių šventės – laukimu. Mat dėl šio augalo gyvenimo ciklo ypatybių, subrandinus sporas, jo antžeminė dalis po Joninių nunyks ir atrasti jį taps nebeįmanoma.

Mažasis varpenis yra labai archajiškas augalas. Jį galima laikyti gyva iškasena, gyvu Žemės biosferos evoliucijos liudininku, tarsi muziejiniu eksponatu gamtoje. Todėl tokio paparčio (tiksliau – propaparčio) atradimas gamtoje, kiekvienam gamta besidominčiam tyrinėtojui atradimo džiaugsmu prilygsta euforijai, kurią siekia patirti žmonės Joninių naktį ieškodami paparčio žiedo.

Atnaujinimo data: 2025-06-25

Taip pat skaitykite:

PAJŪRIO REGIONINIAME PARKE ĮVYKO PIRMASIS „MUZIKA IR PAŠNEKESIAI“ RENGINYS

SVEIKINAME SU LIEPOS 6-ĄJA – VALSTYBĖS IR TAUTIŠKOS GIESMĖS DIENA

ŠVEDIJOJE VYKO „AquaGOOD“ PROJEKTO PARTNERIŲ SUSITIKIMAS

KVIEČIAME Į LIEPOS MĖNESIO RENGINIUS MAŽOSIOS LIETUVOS SAUGOMOSE TERITORIJOSE

PAJŪRIO REGIONINIAME PARKE – AKTUALI DISKUSIJA IR JAUKUS KONCERTAS